Neįgalieji sveikatą stiprina baseine bei siekia aukšto sportinio meistriškumo

Kiekvieną dieną į Kauno Šilainių baseiną renkasi neįgalieji. Jais besirūpinantis treneris Romas Bičkauskas padeda išmokti plaukti ir sunkiausios negalios žmonėms, nevaldantiems ar neturintiems vienos ar kitos kūno dalies. Deja, tai vienintelis toks treneris visoje Lietuvoje, o baseinai neįgaliesiems sunkiai prieinami. Romas Bičkauskas randa būdų, kaip išmokyti plaukti net sunkiausios negalios žmones.

 

Plaukimas – puiki reabilitacijos forma

 

 

Kęstutis Bernotas po stipraus nudegimo neteko abiejų kojų. Vyriškis dažnai lankosi baseine ir sako, kad tai jam labai malonus, sveikatai reikalingas užsiėmimas. Rateliais judantis vyriškis mano, jog sėdint vežimėlyje, mažai judant, kūnas sustingsta, o vanduo jį puikiai atpalaiduoja, mankština. Trenerio dėka Kęstutis išmoko plaukti ir neturėdamas kojų. Jis vairuoja automobilį, pats atvažiuoja į baseiną.

 

Šilainių baseinas – vienintelis Kaune, tinkamas neįgaliesiems rateliuose: yra pačių įrengtas pandusas, keltuvas į vandenį, išgriauti slenksčiai. Kauno neįgalieji lankosi ir Kūno kultūros akademijos baseine, tačiau jo kraštai aukšti, neįgaliajam sunku patekti į vandenį.

Pasak su neįgaliaisiais dirbančio trenerio R.Bičkausko, iš viso Šilainių baseine noriai lankosi 35 neįgalieji. Jo nuomone, plaukimas – viena efektyviausių mankštų. „Mano giliu įsitikinimu, vanduo gydo viską, jame gali padaryti tai, ko nepavyksta sporto salėje. Sausumoje mes turime priversti kūną atlikti vieną ar kitą judesį, o vandenyje jį darome nevalingai. Plaukdami niekada netraumuosim jokio raumens”, – teigia treneris.

 

Taisyklingas plaukimas teigiamai veikia širdį, kraujo apytaką, plaučius. Jis didina sąnarių, ypač pečių juostos ir čiurnos bei kelio, paslankumą, palengvina stuburo tarpslankstelinių diskų apkrovimą, padeda atstatyti judėjimo funkcijas po traumų. Be to, vandenyje yra dirginami įvairūs receptoriai, stimuliuojama centrinės nervų sistemos veikla. Reguliarus plaukimas grūdina organizmą. Kadangi neįgalieji mažiau juda, daugiau laiko praleidžia kambary, jiems tai ypatingai svarbu.

 

Viskas pasiekta asmeninio užsispyrimo dėka

 

Pradėti sportuoti baseine neįgaliesiems nebuvo lengva. Viskas prasidėjo tada, kai R.Bičkausko, sportininko, plaukimo trenerio, sūnus patyrė traumą – jam neriant į vandenį kaklo srityje lūžo stuburas. Nuo tada tėvas pradėjo domėtis, kaip padėti sūnui, suteikti jam galimybę sportuoti baseine. Jis susitarė su Kauno plaukimo mokykla, kuri leido nemokamai lankytis Šilainių baseine. Pamažu apie energingą trenerį pradėjo burtis daugiau fizinę negalią turinčių žmonių. Po kelerių metų darbui su neįgaliaisiais savivaldybė skyrė etatą. R.Bičkausko iniciatyva pamažu buvo pritaikytas ir baseinas. Tačiau, trenerio teigimu, dėl visko teko ir tenka kovoti. Dabar Andrius Bičkauskas, sunkiai valdantis rankas, visai nejaučiantis kojų, pasiekia aukštų plaukimo rezultatų – 2005 m. tapo neoficialaus Europos neįgaliųjų čempionato prizininku. Šilainių baseine plaukioja įvairaus sunkumo negalią turintys žmonės. Kartu su plaukimo veteranų klubu jie dalyvauja tarptautinėse ir šalies varžybose.

R.Bičkausko nuomone, darbas su neįgaliaisiais – atsakingas, reikalaujantis daug žinių. Su kiekvienu reikia dirbti skirtingai: vienas gali pakelti ranką, kitas – ne, vienas valdo kojas, kitas to negali. Treneris turi viską matyti, sugebėti rasti bendrą kalbą, išmanyti įvairių ligų specifiką. „Jei ateisi kaip amatininkas, tik lakstysi pasiėmęs chronometrą po baseiną, dar nebūsi treneris”, – teigia R.Bičkauskas. Jo nuomone, sportas neįgaliesiems – ne tik mankšta, bet ir bendravimas, kelionės po pasaulį, savirealizacijos galimybė. Tai, kas dabar yra, galima sakyti, pasiekta didelio vieno žmogaus užsispyrimo bei kantrybės dėka.

 

Treneris pasakoja, kad tik sūnui patyrus traumą suvokė, kokia apgailėtina neįgaliųjų sporto padėtis. Niekas šių žmonių neremia, nesirūpina, kad jie galėtų sportuoti. R.Bičkauskas yra lankęsis daugelyje Europos baseinų, baltas pavydas jį ėmęs žiūrint, kaip ten viskas pritaikyta neįgaliesiems: niekur nėra slenksčių, durys plačios, net į balkoną įrengti keltuvai ar liftai. „Pas mus viskas buvo statoma tik sveikiems žmonėms”, – apgailestauja vyriškis. Treneris dėkingas Kauno miesto savivaldybės darbuotojams, kurie skyrė finansavimą, nors, pasak jo, galėjo to ir nedaryti…

 

Sostinėje baseinai dar neprieinami

 

Rateliais judantis Egidijus Jagminas bei jo krepšinio komandos draugai norėtų mankštintis ne tik salėje, bet ir baseine. Vaikino nuomone, tai būtų visapusiškai naudinga jų sveikatai. Deja, Vilniuje neįgaliesiems tinkamo baseino nėra. Plaukimo varžybos sostinėje dažnai vyksta Lazdynų laisvalaikio centre – ten esantis baseinas didelis, tinkamas varžyboms. Deja, pasak R.Bičkausko, neįgaliesiems šis baseinas yra lyg pavyzdys, kaip nereikia tokių statinių statyti. Durys – naujai pakeistos, šiuolaikiškos, bet pro jas vežimėlis netelpa, į rūbines antrame aukšte veda statūs laiptai. Panašūs ir kiti seniai statyti baseinai.

 

Egidijaus teigimu, gerai pritaikytas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos centro baseinas, tačiau jis beveik neprieinamas ten nesigydantiems žmonėms. Atidarant centrą buvo kalbėta, kad neįgaliesiems bus leidžiama jame lankytis, bet taip buvo tik trumpą laiką. Be to, šis baseinas neskirtas plaukti – yra per mažas. Pritaikyti kai kurių naujų sporto klubų baseinai, bet neįgaliesiems jie neprieinami dėl didelių kainų. Už dviejų valandų per savaitę mėnesio abonementą vidutiniškai reikia mokėti apie 500 Lt, vieno apsilankymo kaina gali siekti ir 40 Lt.

 

Pasak Lietuvos parolimpinio komiteto generalinio sekretoriaus Gintaro Zavadckio, neįgaliųjų sportas apskritai dažnai laikosi tik dėl asmeninės iniciatyvos. „Kad turėtume galimybę žaisti stalo tenisą, kovojome dvejus metus, – sako sportininkas. – Dabar jau kartu su sveikaisiais žaidžiame IV Lietuvos lygoje”.

 

Pasak G.Zavadckio, savivaldybė vienam sporto klubui per metus skiria 4-5 tūkst. litų, o vien salės nuoma treniruotei kainuoja 200 Lt, jau nekalbant apie trenerius ar įrangą. Kad valstybė paremtų, reikalaujama pasiekti aukštų rezultatų. Tuo tarpu ne kiekvienas neįgalusis gali tai padaryti – ne visi pajėgia sistemingai, intensyviai treniruotis. Sveikas žmogus gali sportuoti bet kur ir bet kada, o neįgaliesiems reikia specialių sąlygų: pritaikytos aplinkos, dažnai – ir pagalbos.

Parolimpinio komiteto generalinio sekretoriaus nuomone, plaukimas – puiki reabilitacijos forma, tačiau dar realiai neprieinama. Tai ne vien baseinų pritaikymo problema. Įrengus įvažiavimą, kyla kitų problemų. Į baseiną atvažiavusį neįgalų žmogų reikia prižiūrėti, pamokyti, kaip plaukti. O apmokėti už trenerių darbą lėšų neskiriama. Kol kas tik rengiama tvarka, kurioje bus numatyta, kaip apmokėti trenerių, dirbančių su neįgaliaisiais, darbą. Dabar galiojančiuose teisės aktuose nurodytos sąlygos atitinka sveikųjų sportui keliamus reikalavimus. Deja, jie netinka kalbant apie neįgaliuosius.

 

R.Bičkausko nuomone, plaukimas neįgaliajam ne reikalingas, o būtinas. Kol kas jis valstybės, savivaldybių vertinamas lyg prabanga, kaip ir daugelis kitų reabilitacijos būdų.

 

Parengta pagal žurnalo „Bičiulis“ straipsnį